Lietuvos sveikatos apsaugos sistema šiuo metu išgyvena vieną didžiausių transformacijų per pastaruosius dešimtmečius. Sveikatos centrų kūrimas, ligoninių tinklo pertvarka ir paslaugų koncentravimas – tai terminai, kurie kasdien užpildo regiono naujienos puslapius. Tačiau už reformos skaičių ir lentelių slepiasi gyvi žmonės: senjoras iš atokaus kaimo, kuriam reikia kardiologo konsultacijos, ir jauna mama, besirūpinanti vaiko sveikata. Pagrindinis klausimas išlieka tas pats: ar po šių pokyčių medikas taps lengviau pasiekiamas, ar pacientams teks pratintis prie dar ilgesnių kelionių į didmiesčių klinikas?

Reformos ašis – specializacija ir kokybė

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) inicijuotos reformos pagrindas – paslaugų kokybės gerinimas per jų koncentraciją. Argumentas paprastas: chirurgas, kuris atlieka 300 operacijų per metus, tai padaro saugiau ir efektyviau nei tas, kuris atlieka tik dešimt. Todėl mažosiose regionų ligoninėse atsisakoma sudėtingų aktyvaus gydymo skyrių, juos keičiant dienos chirurgija, slauga ir stiprinama pirmine sveikatos priežiūra.

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje turime vieną tankiausių ligoninių tinklų Europos Sąjungoje, tačiau vidutinė gyvenimo trukmė vis dar atsilieka nuo bendrijos vidurkio. Remiantis Higienos instituto duomenimis:

• Daugiau nei 60 % mirčių Lietuvoje vis dar sukelia kraujotakos sistemos ligos.
• Regionuose mirtingumas nuo išvengiamų priežasčių yra apie 1,5 karto didesnis nei didmiesčiuose.
• Kai kuriose rajonų ligoninėse lovų užimtumas nesiekia nė 50 %, o tai reiškia neefektyvų infrastruktūros išlaikymą.

Arčiau namų – tik bazinės paslaugos?

Reforma numato, kad kiekvienoje savivaldybėje turi būti užtikrintas „bazinis paslaugų paketas“: šeimos gydytojas, pediatras, odontologas, psichikos sveikatos paslaugos bei skubioji pagalba. Tačiau specializuota pagalba (neurologai, endokrinologai, urologai) bus telkiama regioniniuose centruose.

Daugeliui provincijos gyventojų tai kelia nerimą. „Pacientui iš Zarasų ar Skuodo nuvykti į Kauną ar Vilnių konsultacijai yra ne tik finansinis, bet ir fizinis iššūkis. Jei reforma reiškia, kad rajoninėje ligoninėje nebelieka budinčio chirurgo, žmogus jaučiasi nesaugus,“ – sako Lietuvos pacientų forumo atstovai.

„Sveikatos reforma negali būti tik pastatų uždarymas ar lovų skaičiavimas. Tai turi būti procesas, kurio centre – paciento kelias. Jei mes uždarome skyrių rajone, privalome duoti garantiją, kad transportas iki artimiausio centro veiks nepriekaištingai, o eilės ten nebus begalinės. Kokybė be prieinamumo yra tik graži teorija,“ – teigia medicinos vadybos ekspertas prof. Saulius Janonis.

Transporto ir pavėžėjimo paslauga – kritinis elementas

Suprasdama atstumų problemą, valstybė startavo su bandomuoju pavėžėjimo projektu. Skaičiuojama, kad 2024–2025 metais šiai paslaugai plėtoti skirta per 7 mln. eurų. Tai paslauga, skirta tiems pacientams, kurie dėl sveikatos būklės ar finansinių sunkumų negali patys pasiekti gydymo įstaigos.

Statistika žada pokyčius:

1. Planuojama, kad iki 2026 m. pavėžėjimo paslauga galės naudotis apie 200 tūkst. asmenų kasmet.
2. Investicijos į greitosios medicinos pagalbos (GMP) atnaujinimą siekia 50 mln. eurų – perkami nauji automobiliai, kuriami modernūs dispečerinės centrai.
3. Tikslas – kad GMP brigada kaimo vietovėse atvyktų ne vėliau kaip per 25 minutes.

Tačiau praktikoje regiono naujienos vis dar praneša apie vėluojančias brigadas ir kaimo kelius, kuriais greitoji pagalba pavasario atlydžio metu sunkiai pravažiuoja. Tad kelių infrastruktūros ir sveikatos apsaugos ryšys čia tampa akivaizdus.

Medijų dėmesys ir medikų trūkumas

Viena didžiausių reformos sėkmės kliūčių – medikų trūkumas provincijoje. Šiuo metu regionuose trūksta šimtų šeimos gydytojų ir specialistų. Vidutinis gydytojų amžius rajonuose siekia 58 metus, o tai reiškia, kad per artimiausią penkmetį didelė dalis medikų pasitrauks į pensiją.

Savivaldybės bando gelbėtis siūlydamos neįtikėtinas paskatas:

• Įsikūrimo išmokos siekia nuo 15 000 iki 40 000 eurų.
• Skiriamas tarnybinis būstas arba padengiamos būsto paskolos palūkanos.
• Jauniesiems rezidentams apmokamos studijų išlaidos, jei jie įsipareigoja likti rajone 3–5 metus.

Visgi jauni specialistai vertina ne tik pinigus, bet ir profesinio tobulėjimo galimybes bei aplinką, kurioje augs jų vaikai. Todėl sveikatos reforma yra neatsiejama nuo bendros regionų patrauklumo didinimo strategijos.

Telemedicina – skaitmeninis tiltas

Kaip vienas iš sprendimo būdų pateikiama telemedicina. Planuojama, kad iki 2027 m. apie 20 % visų konsultacijų regionuose galėtų vykti nuotoliniu būdu, kai šeimos gydytojas, dalyvaujant pacientui, konsultuojasi su universitetinių klinikų profesoriumi. Tai leistų išvengti kelionių dėl rutininių klausimų. Tačiau tam reikia ne tik greito interneto, bet ir pacientų (ypač vyresnio amžiaus) skaitmeninio raštingumo didinimo.

Sveikatos reforma regionuose – tai vaikščiojimas peilio ašmenimis. Iš vienos pusės, mes negalime leisti, kad žmonės būtų gydomi neefektyviose, įrangos neturinčiose įstaigose. Iš kitos pusės – privalome užtikrinti, kad valstybė nepaliktų žmogaus vieno su jo liga atokiame vienkiemyje.

Ar paslaugos taps prieinamesnės? Atsakymas priklausys nuo to, kaip sklandžiai veiks pavėžėjimo sistema ir ar pavyks pritraukti jaunų medikų. Reforma negali būti baigtinis projektas; tai turi būti nuolatinis dialogas su bendruomenėmis. Galutinį reformos pažymį parašys ne ministerijos klerkai, o tas pats pacientas iš regiono, kuris pajus (arba nepajus), kad pagalbos ranka jam ištiesta laiku.

Galiausiai, sveikata nėra tik ligų nebuvimas – tai saugumo jausmas, žinant, kad sistema tave mato, vertina ir padės, nepriklausomai nuo to, koks pašto kodas įrašytas tavo dokumentuose.